NHL europiečių rezultatyvumas – preliudas, pirmieji išsilaipinę, evoliucija bei statistinė apžvalga

Nacionalinė ledo ritulio lyga susiformavo dar 1917-siais metais, tačiau NHL europiečių rezultatyvumas į viršų šovė tik po daugiau nei pusės amžiaus. Tuometiniais lygos karaliais buvo laikomi vieninteliai kanadiečiai, o masinės invazijos teko laukti gana ilgai. Pirmosios NHL rungtynės buvo sužaistos minėtųjų metų gruodžio 19-ąją dieną, o istorijos metraščius pradėjo pildyti keturios organizacijos – Monrealio „Canadiens“, Monrealio „Wanderers“, Otavos „Senators“ ir Kvebeko „Bulldogs“. 

Būtent šis kvartetas sudalyvavo steigiamajame susirinkime, tačiau vėliau prie jų prisijungė penktasis būrio narys – Toronto „Arenas“ komanda. Neįtikėtina yra tai, kad Kvebeko ledo ritulio organizacija pirmajame sezone nedalyvavo, o juos pakeitė penktoji lygos ekipa iš Toronto. Laikui bėgant buvo nuspręsta, kad reikia plėstis, o pirmąja JAV komanda NHL lygoje tapo Bostono „Bruins“. Inauguracinės rungtynės Jungtinėse Amerikos Valstijose įvyko 1924-ųjų metų gruodžio 1-ąją dieną.

Trūkumai bei pirmieji paragavę amerikietiškojo ledo

Fiziškumo trūkumas buvo vienas iš elementų, kuris mūsų žemyno atstovams ganėtinai ilgą laiką neleido praverti NHL lygos durų. Visgi didžiausia kliūtimi reikėtų įvardinti ne europiečių fizines savybes ar įgūdžių stoką, o Nacionalinės ledo ritulio lygos formatą. Nuo 1942-ųjų iki 1967-ųjų metų NHL lygoje varžėsi tik šešios ekipos – Bostono „Bruins“, Čikagos „Black Hawks“, Detroito „Red Wings“, Monrealio „Canadiens“, Niujorko „Rangers“ ir Toronto „Maple Leafs“. 

Nepaisant mažos imties, 1965-ųjų metų sausio 27-ąją dieną švedas Ulfas Sterneris tapo pirmuoju europiečiu, kuriam pavyko debiutuoti stipriausioje pasaulio ledo ritulio lygoje. Jis vilkėjo Niujorko „Rangers“ komandos marškinėlius, bet ant NHL ledo jis pasirodė tik keturis kartus. Sugebėti pakliūti į žvaigždžių perpildytą šešių komandų lygą buvo neįtikėtinas viso europietiškojo ledo ritulio pasiekimas. 

1967-siais metais įvyko ilgai laukti pokyčiai, o komandų skaičius buvo padvigubintas. Prie šešeto prisijungė Kalifornijos „Seals“, Los Andželo „Kings“, Minesotos „North Stars“, Filadelfijos „Flyers“, Pitsburgo „Penguins“ ir „St. Louis Blues“. Terpė oficialiai buvo padidinta, o ir galimybės pakliūti į vieną iš šių dvylikos ekipų taip pat ženkliai išaugo. 1969-siais metais prie NHL lygos šeimos prisijungė antras istorijoje žaidėjas iš Senojo žemyno. Svarbu pabrėžti, kad dėl tuometinės geopolitinės situacijos ši istorija buvo politiškai itin reikšminga. 

Čekoslovakijos pilietis Jaroslavas Jirikas ne tik tapo antruoju europiečiu išvykusiu rungtyniauti į NHL, tačiau ir pirmuoju, kurio gimtoji valstybė priklausė Rytų blokui. Nuversti kalnų jam taip pat nepavyko, o „St. Louis Blues“ organizacijoje jis sužaidė dar mažiau nei pirmasis mūsų žemyno išeivis – tik 3.

Pirmoji sužibusi ledo žvaigždė

Nuomonė apie Europos ledo ritulininkus pradėjo keistis 1973-siais metais, o daugiausia įtakos tam turėjo švedų gynėjas Borje Salmingas. Jo talentas, įgūdžių paketas, puiki uoslė ir agresyvus žaidimas greitai užčiaupė visų burnas bei leido ganėtinai greitai įsitvirtinti mitais apipintoje NHL lygoje. Jis ne tik užtikrintai nešė savojo žemyno vėliavą, bet ir sudarė palankias sąlygas būsimiems šio turnyro nariams. 

Per savo septyniolika metų trukusią karjerą B. Salmingas sužaidė 1148 rungtynes ir atstovavo tik dvi komandas – Toronto „Maple Leafs“ ir Detroito „Red Wings“. Jis įmušė 150 įvarčių, atliko 637 rezultatyvius perdavimus ir sukaupė 787 taškus. Joks kitas gynėjas, kuris neišgirdo savo pavardės NHL naujokų biržoje nebuvo surinkęs daugiau taškų nei ši Švedijos ikona. 1996-ųjų metų lapkričio mėnesį jis tapo pirmuoju švedu, kuris buvo įtrauktas į ledo ritulio šlovės muziejų.

Europiečių raida ir rezultatyvumo evoliucija

Net ir tuomet, kai į lygą pradėjo plūsti Senojo žemyno atstovai, NHL europiečių rezultatyvumas ilgą laiką jokių gyvybės ženklų nerodė. Patekti į rezultatyviausių žaidėjų penkiasdešimtuką buvo beveik neįmanoma, o apie dešimtuką buvo galima tik pasvajoti. Vienas pirmųjų, kuriam pavyko kiek labiau pakonkuruoti dėl geresnių pozicijų lygoje buvo švedų centro puolėjas Juha Widingas. Jis fiksavo stabilų taškų rinkimo tempą, o aukščiausia jis užkopė 1970/71 metų sezone, kai finišavo su 65 taškais ir užfiksavo 23-ąją vietą. 

1976/77 metų sezone europiečių taškų rekordą pagerino B. Salmingas, kuriam pavyko užimti 21-ąją vietą ir sugeneruoti 78 taškus. Su lyg kiekvienais metais į „didįjį penkiasdešimtuką“ brovėsi vis daugiau Europos ledo ritulio meistrų, tačiau dešimtukas vis dar buvo neįkandamas. Nacionalinės ledo ritulio lygos konkurencingumo lygis stipriai šovė į viršų ir jei J. Widingui prireikė tik 65 taškų, kad 23-oji rikiuotės vieta būtų garantuota, tai 1978/79 metų sezone Andersas Hedbergas privalėjo surinkti 78 taškus, kad pakartotų savo tėvynainio užfiksuotą rezultatą. 

1979/80 metų NHL sezone europiečių rezultatyvumas pasiekė netikėtas aukštumas. Švedijos sportininkas Kentas Nilssonas finišavo net 13-oje vietoje ir vos per porą žingsnių atsiliko nuo išsvajotojo elito. Centro pozicijoje rungtyniavęs žaidėjas surinko 93 taškus ir iki dešimtuko trūko vos vieno rezultatyvaus balo. Visgi jau sekančiame sezone jis įėjo į istoriją, surinko 131 tašką ir užėmė istorinę 3-ąją vietą. 

Istorijos dalimi tapo ir slovakas Peteris Stastny, kuriam tais pačiais metais taip pat pavyko pakliūti tarp dešimties rezultatyviausių lygos žaidėjų. 1980-sius būtina įvardinti bene svarbiausiais, nes prieš daugiau nei keturiasdešimt metų prasidėjusi žaidybinė bei statistinė revoliucija leido Europos žaidėjams vis labiau įsitvirtini už Atlanto.  

Europiečiai pirmajame dešimtuke

1980/81 metų NHL sezonas įsirašė į šio sporto metraščius, nes nė vienam europiečiui nuo lygos įsikūrimo nebuvo pavykę pakliūti į „didįjį dešimtuką“. Būtent šis laikotarpis bus laikomas šio skaičiavimo atskaitos tašku ir padės pastebėti, kaip keitėsi Europos ledo ritulininkų kiekiai elitinėse pozicijose. Primename, kad pagrindinis žaidėjų rezultatyvumo rodiklis yra surinkta taškų suma, kuri yra skaičiuojama susumuojant tiek pelnytus įvarčius, tiek atliktus rezultatyvius perdavimus.

Dešimtuko klubo nariais tapusių europiečių kiekiai:

• 1979/80 – 0/10
• 1980/81 – 2/10
• 1981/82 – 1/10
• 1982/83 – 2/10
• 1983/84 – 2/10
• 1984/85 – 1/10
• 1985/86 – 3/10
• 1986/87 – 1/10
• 1987/88 – 2/10
• 1988/89 – 1/10
• 1989/90 – 0/10
• 1990/91 – 0/10
• 1991/92 – 0/10
• 1992/93 – 2/10
• 1993/94 – 3/10 
• 1994/95 – 3/10
• 1995/96 – 5/10
• 1996/97 – 4/10
• 1997/98 – 6/10
• 1998/99 – 5/10
• 1999/00 – 3/10
• 2000/01 – 7/10
• 2001/02 – 4/10
• 2002/03 – 5/10
• 2003/04 – 6/10
• 2004/05 – sezonas nevyko dėl paskelbto NHL lygos lokauto
• 2005/06 – 4/10
• 2006/07 – 2/10
• 2007/08 – 6/10
• 2008/09 – 5/10
• 2009/10 – 4/10
• 2010/11 – 5/10
• 2011/12 – 4/10
• 2012/13 – 1/10
• 2013/14 – 1/10
• 2014/15 – 6/10
• 2015/16 – 3/10
• 2016/17 – 4/10
• 2017/18 – 3/10
• 2018/19 – 3/10
• 2019/20 – 4/10
• 2020/21 – 2/10
• 2021/22 – 2/10
• 2022/23 – 5/10
• 2023/24 – 6/10
• 2024/25 – ?

NHL europiečių rezultatyvumas pasiekė aukščiausią tašką, bet ar gali Senojo žemyno atstovai dar labiau paspausti akseleratoriaus pedalą ir savo atotrūkį dar bent kiek padidinti? Europos ledo ritulininkų kiekis didėja, o jų demonstruojami rezultatai yra ne ką prastesni. Kiekvienoje NHL čempionų komandoje galima rasti bent kelis mūsų žemyną atstovaujančius atletus, o tai rodo, kad europiečiai savo šaknis įleido ganėtinai giliai.